Ar tu gyvas 3.1

Įkaušę, triukšmaujantys „HiEndo“ atskalūnai, praradę tikro garso sąvoką pastebėjo, kad kuo arčiau karvės, tuo „geriau“ girdėjo jos širdį veriančius garsus. Apsvaigus nuo galingų, nuotaiką keliančių garsų, jiems jau nebuvo aktualu prie kurio karvės galo jie prilipdavo - viskas skambėjo įspūdingai! Susibūrę mėgstamiausiame bare, iškilmingai priėmė jų muzikinio gyvenimo svarbiausią rezoliuciją: „Tikras HiEndas yra galingas, iki apkurtimo, garsas“. Čia buvo naujos „Novatorių“ sektos pradžia. Taip sėkmingai paplito ši nauja sąvoka, kad kiti „HiEndo“ aspirantai pradėjo gaminti miniatiūrines karvytes kurias kišo tiesiai į ausį ir taip jautė dar įspūdingesnę palaimą. Šita nauja sekta jautėsi lyg „HiEndo“ lyderiai - kūrė visokiausias brangias dėžutes, kurios jiems suteikdavo įvairiausių, madingų garsų ir malonumų.

„HiEndo“ pradininkai stebėjo kaip novatoriai krypo toliau ir toliau nuo muzikinės tiesos ir nepaprastai sėkmingai trypė vietoje. Kadangi dėl visų šių išsišokimų smarkiai sumažėjo „HiEndo“ bažnyčios vyno rezervai, tikro garso šventieji leido daugiausia žadantiems trypėjams, trypti naujo derliaus vynuoges. Ir visiems buvo gera.

DINAMIKA – Tai ryškūs garso energijos judesiai. Šiuos judesius vertiname pagal tonų, obertonų greičio ir galingumo kontrastus. Pvz. žymus, greiti, silpnų ir stiprių garsų skirtumai (būgnai), arba ryškūs, instrumentų garsų spalvų (harmoninė struktūra) ir skverbumo pokyčiai (smuikas, saksofonas), parodo mums skirtingas dinamikos išraiškas. Mūsų pasąmonė sutapatina judesį (ritmą, veržlumą, spartumą, skverbumą) su gyvybingumu – „gyvesnis tas kas daugiau juda“.

Taip kaip erdvės atkūrimas yra gyvo garso vietos suvokimo sąlyga, tai dinamika byloja apie pačio garso gyvumą. Mes žinome kaip galingi, ritmiški „transients“ (greiti stiprūs smūgiai) pataiko tiesiai į hormonų fabriką. Šita yra vienintelė atkurto garso savybė kurią dažnai galime atpažinti kaip gyvą įvykį net ir iš kito kambario. Erdvė ir harmoninė struktūra greitai subliūkšta, kai pasišaliname iš optimalios klausymo (ryšio) zonos.

Dinamika varo mus ir muziką į priekį. Jeigu jos nėra, tai muzika jaučiasi kaip mirusi – nuteikia mus neigiamai. Psichologiniai tyrimai atestuoja, kad mūsų nervų ir smegenų sistema nuolat reikalauja dinaminių pokyčių jutimo, kitaip protas išeis iš mūsų vidinės ryšio zonos ir bus sunku su juo susisiekti.

„HiEndo“ aspirantai (dar ne įšventinti audiofilai) dažnai apsigauna, kai vertina dinamiką pagal vieno dažnio (vidurinio boso) skambų kalimą. Kiti, dar drąsesni, sprendžia visos atkūrimo sistemos „HiEndiškumą“ pagal šitą „Midfaišką“ kriterijų nesuprasdami, kad šita dirbtinė dinamika yra aparatūros, o ne tikros muzikos garso padarinys.

Tikra dinamika reikalauja dviejų sąlygų be kurių nebus „HiEndo“: turi būti išsaugoti instrumento ir garso harmoninė struktūra ir jo trimatumas. Mes turime suvokti, pvz., būgno muzikalumą (daug įvairių jų yra) ir to garso apimtį.

Mūsų protas supranta tikro (gyvo) garso stipraus smūgio dinamiškumą kaip atskirą reiškinį - greita energijos banga susiduria su mumis pirmiau nei muzikinis garsas, kuris ją seka. Tai atsitinka dėl to, kad muzikinis įvykis atsiskleidžia palaipsniui. Pvz.: būgno „transientas“ turi greitą (labai trumpo laiko), galingą užvedimą, paskui seka silpnesnės ir lėtesnės tonų, obertonų bangų išlaikymas bei jų laipsniškas nuslopinamas iki negirdėjimo. Kaip jau žinome, obertonai mums pasako apie instrumento garso unikalumą - būgno muzikalumą.

Kita tikro dinamiškumo savybė yra trimatis energijos sklidimas. Kai garsas didėja, jis tarsi energijos gaublys, išsipučia kambaryje, o ne šukuoja klausytojo plaukus atgal kaip pavaizduota „Mid fi“ reklamoje. Dinaminius judesius galime įsivaizduoti kaip mažus arba didelius burbulus: greitus (perkusija) arba ilgiau išlaikytus (smuiko skvarbus ir primygtinai reikalaujantis dėmesio, garso intensyvumas), kuriuos pripučia ir išleidžia muzikinis kompresorius. Kuo daugiau pripūtimo - išleidimo stiprumo kontrastų, tuo geriau klausytojas pajunta muzikos energiją: kai vyksta pripūtimas, klausytojas gauna energijos, o per išleidimą – duoda. Muzika pumpuoja hormonus, klausytojas irgi. Vyksta abipusis sąveikavimas, intymus suvienijimas. Muzika juda, klausytojas irgi. Tikslas pasiektas.

Muzikinę dinamiką galime charakterizuoti kaip Makro, išorinio-didelio masto ir Mikro, vidinio - mažo masto kontrastus.

Makrodinamika yra muzikos galia, o mikrodinamika – muzikos siela.

Kairės rankos fortepijono smūgiai, trombono galingai skrodžiantis „forte“, simfoninio orkestro žemę drebinantis staigus akordas ir bosinio būgno smūgis, kaukiantis valtornas, kriokianti tuba palyginant su tylesniais violončele, smuiku, arfa, obojumi ir bendrais „piano“ garsais, rodo makrodinamikos galią. Aišku, meistro rankose šių makro instrumentų garsai gali virsti mikrodinamiškais.

Mikrodinamiką suvokiame kaip kompleksinius instrumento virpesius, kurie ne tik atskleidžia jo paties unikalią dinamine struktūrą, bet ir atlikėjo mintis - vidinio subtilumo išraišką. Mikrodinamiką galime pajusti kaip švelnius, tolygius bet kontrastingus garso intensyvumo alsavimus, perėjimus nuo vieno atspalvio į kitą arba kaip spartų burbuliuojantį garsą, kuris lengvai išskiria ritmo „transientus“ net ir juos klausant tylesniu nei 65 dB galingumu (vidutinio stiprumo dviejų žmonių pokalbis).

Buitinėje aplinkoje, mikrodinamika yra pati svarbiausia „HiEndo“ dinamiškumo savybė.

Deja, garso atkūrimo sistema visuomet slopins gyvo garso dinamiką. Dažniausi trūkumai būna aparatūros apribotas dinaminis diapazonas, nepakankamas galingumas, netinkamas signalo laiko domeno valdymas, kambario prieštaringos akustinės savybės.

Kitą kartą diskutuosime apie garso atkūrimo sistemos (ir klausytojo) įtaką dinamiškumui.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Galime lengvai atpažinti nuo kurio karvės galo dinamikos nukentėjo per arti prilindę „Novatoriai“: vienus išdūrė, kitus išspyrė. :)