Derinimas 4.2

Broliai, Do natas ir Re natas turėjo sesutę Mi natą. Gimę ir iš dalies užaugę kaime, susitikę mėgo gerti vyną ir kalbėti apie muziką. Mi nata rūpinosi vyrų sveikata papildydama jų pustuštes taures Čiles Merlotu.

Do natas buvo vyriausias. Jis mylėjo karves ir tikras moteris, klausydavo ir surasdavo muzikos giluminę prasmę. Linkęs spręsti problemas iš esmės, Do natas tikėjo, kad garso aparatūra yra gera, jeigu ji sugeba atkurti tą kas yra įraše – garso grožis priklauso nuo atlikėjo o ne nuo aparatūros.

Re natas mylėjo techniką ir visai nebjaurias pripučiamas lėles. Emocinės muzikos klausytojas, Re natas sprendė problemas žaibiškai ir laukė tokių pačių rezultatų. Jis tikėjo, kad aparatūra yra gera jeigu gražiai groja. Atlikėjas nebuvo toks jau svarbus. Vieno susitikimo metu broliai diskutavo apie mėgstamiausias šeimos fotografijas. Re natas parodė Do natui vieną kurioje buvo kažkoks pažįstamas vyriškis. O kas čia, klausė Do natas. Čia aš, atsakė Re natas. Bet juk nepanašu į tave, niekas tavęs neatpažins, pastebėjo Do natas. Nesvarbu, bet kaip aš gerai atrodau, atsiduso Re natas.

Klausytojas, kolonėlės ir kambarys – Nors kolonėlių garsiakalbių garso integracijos lygį (klausytojo vietoje) galime lengvai išgirsti ir pamatuoti su ne itin preciziška technika, retas audiofilas yra intymiai susipažinęs su savo kolonėlių integruotu garsu be sienų, lubų, grindų ir baldų įtakos. Šitas garsas yra būtent tas akustinis Nulinis Taškas kuriuo reikia remtis kolonėlių išdėstymo kambaryje pradžiai.

Geriausia proga tą padaryti yra teisingo poliškumo beieškant (Derinimas 3.2): Pastatykite kolonėles viduryje kambario toli nuo sienų ir baldų. Sukonstruokite lygiašonį trikampį su maždaug 130cm. tarp kolonėlių „tweeterių“ (aukštųjų dažnių garsiakalbiai) ir simetriškai 150cm. nuo klausytojo taburetės. Pasukite kolonėles į tą 150cm tašką. Paleidžiant tinkamą įrašą, artinkitės simetriškai link kolonėlių ligi kol pajusite kad nebegirdite garsiakalbių o tik muziką ir jos natūralią erdvę. Tuo pačiu metu keiskite savo klausymo aukštį mėgindami surasti tikrovišką tonalinį balansą. Čia gyvo (ne įgarsinto) garso klausymo patirtis gali lemtingai praversti.

Šitam eksperimentui tinka Stereophile CD-2, 15-tas takelis, kuriuo ieškom tolygią „pink noise“ erdvę ir viduryje solidžiai susiformavusią 30cm. diametro čiurkšlę. Taip pat tinka 2-as, 5-tas. ir 7-tas. takelis. Antrojo takelio pirmoje dalyje kiekviena kolonėlė turi girdėtis vienodu galingumu (taip nustatome jų akustinį vidurį). Stravinskio pjesė girdisi tarsi būtų įrašyta miško parke, o Schuberto – bažnyčioje.

Gali tekti sukinėti ir kraipyti kolonėles kelis kartus kol išgausime norimą efektą.

Kai surasite viską gaubiantį, tyrą, gilų, trimatį, muzikalų, „be sienų“ garsą, pažymėkite tą taburetės vietą ir aukštį. Dabar pati sunkiausia dalis: išsirinkite 10 reikšmingiausių jūsų įrašų ir klausykitės 100 kartų. Šitą naujai atrastą „garsą be sienų“ sąvoką naudosime išdėstant kolonėles kambaryje bandydami nesuniokoti svarbiausių garsų su netinkamais kambario plokštumų atsispindėjimais.

Vėliau sužinosime kaip galime išplėsti tą „garsą be sienų“ su sienų pagalba! (muzikinė erdvė dažnai yra didesnė ir gilesnė nei jūsų kambario sienos).

Šito eksperimento rezultatai turėtu būti panašūs į klausymą per suderintas ausines. Iš tiesų, jeigu jūsų technika turi šitą paslaugą, jūs galite dalinai patirti apie ką kalbame, išskyrus erdvės tikroviškumą (ausinės neatkuria priekinės gilumos jausmo) ir kartais naudingą klausymo kambario tam tikrų dažnių pastiprinimą. Pvz.: kolonėlių priartėjimas prie sienų gali pagerinti atkurto garso šiluminius trūkumus.

Bose 901 – Elektros mokslų Dr. Amar Bose 1968 m. pareiškė kad „normalios“ kolonėlės negali jokiu būdu patikimai atkurti koncerto salės garso nes klausytojo atžvilgiu, jos neatkuria salėje klausymo sąlygų. Bose inžinieriai pamatavo 11% tiesioginio garso klausytojui ir 89% netiesioginio. Tai chebra ir sukūrė kolonėlę kuri „atspindėjo“ šitą filosofiją: Bose 901 kolonėlės turinčios daug garsiakalbių žiūrinčių į daug pusių, gaminančios 89% papildomų atspindžių jūsų kambaryje. Netrukus Stereophile įsteigėjas Gordon‘as Holt‘as įrodė pasitelkęs paprastas ausines, kad Bose „atradimas“ sukelia neįveikiamą chaosą klausymo kambaryje ir publikavo atitinkamą straipsnį savo žurnale.

Reikia prisiminti kad teisingo įrašo garso inžinierius deda dideles pastangas muzikos garsų aplinkos tikrosios erdvės išsaugojimui, kuri didžiąja dalimi priklauso nuo patalpos plokštumų atsispindėjimų. Jau visi pageidaujami atsispindėjimai yra įraše! Tai kam reikia prie egzistuojančių įraše atsispindėjimų pridėti dar 89% nefazinių atsispindėjimų jūsų kambaryje?

Man asmeniškai teko dalyvauti bandymuose suderinti šitą „šedevrą“ su vienu gerai projektuotu kambariu. Nepaisant mūsų pastangų, nesugebėjome paversti malonią bet nesuprantamą garsinę košę į aiškią harmoninę struktūrą, tikrovišką erdvę ir trimatiškai sąveikaujančią dinamiką. Kolonėlės nesugebėjo atkurti įrašo tikro garso!

Bose 901 pirkėjai niekuomet neskaitė Holt‘o straipsnio jauname Stereophile žurnale, Bose toliau pasakojo visiems savo pasakas ir HiEndas (tikro garso religija) patyrė rimtą nesėkmę su šita geriausia marketingo apgaule jo istorijoje.

Verta pastebėti kad Bose technologinį fiasko negalime supainioti su iš „omnipoliarinių“ garsiakalbių (pvz. MBL) sklindančios, beveik 360 laipsnių tolygio galingumo garso bangos. Tokios rutuliškų bangų kolonėlės artimiau imituoja gamtoje pradėtus garsus nei tos su standartiniais kryptiniais garsiakalbiais, bet yra sunkiau jas išdėstyti pagal „garsas be sienų“ principą. HiEndo „surround“ garsą irgi yra labai sunku įgyvendinti, nes papildomi garsiakalbiai įdiegia papildomų bangų ir daug daugiau atsispindėjimų. Teisinga klausymo vieta tampa super kritiška! Žinoma, „garsas be sienų“ egzistuoja tiktai ten, kur nėra sienų: akustinė energija juda ir transformuojasi pagal kambario matmenis, medžiagas ir fizines kliūtis. Vieni veiksniai sugeria tam tikrus dažnius, kiti juos daugina o dar kiti - iškraipo.

Vidutiniame klausymo kambaryje medžiagų mišinys dažnai turi mažiau įtakos nei kambario matmenys ir kliūtys, dėl to apie medžiagas kalbėsime šiek tiek vėliau.

Kambario garso efektai - Kiekvienas kambarys unikaliai traktuoja garso bangas, dėl to jūsų aparatūra gali skambėti neatpažįstamai skirtingai kitame kambaryje arba tame pačiame kambaryje bet kitaip išdėstyta. Tas atsitinka dėl gerai žinomų fenomenų su kuriais verta susipažinti.

Stovinti banga – Tai yra tiesioginio garso ir jo atspindžio kombinacija. Jeigu susijungimas yra fazinis, tai tam tikri dažniai pagarsėja, o jeigu nefazinis – susilpnėja. Čia reikia pabrėžti kad abu šitie fenomenai pasireiškia kaip konkrečios nerealaus garso sodrumo ar sterilumo zonos kambaryje.

Reverberacija - Tankūs, išsklaidyti atsispindėjimai (aidai) kurie suteikia garsui natūralios erdvės pojūtį. Reverberacija yra matuojama pagal laiką (RT 60) kuris trunka numalšinti garso galingumą 60 dB. RT60 natūralumas priklauso nuo patalpos dydžio: 80 kub.m patalpoje, idealus RT60 gali būti 0.9 sek. o 800 kub.m – 1.4. Reiškia, kad mažiau nei idealios reverberacijos duoda sauso o daugiau – prisirpusio, neryškaus garso įspūdį.

Haas‘o Efektas – Helmutas Haas‘as atkreipė dėmesį į du fenomenus kurie pasirodė svarbūs garso įrašymo ir klausymosi eigoje: Pirmas: jeigu skirtingos krypties vieno garso atspindys (aidas) pasiekia klausytoją (arba mikrofoną) tarp 1 ir 35 msek., tai klausytojas neatpažįsta to atspindžio atskiru garsu. Reiškia kad „aidas“ yra integruotas su pirminių garso šaltiniu ir girdisi kaip šiltesnis, garsesnis ir sklindantis tik iš tiesioginio garso lokacijos. Antras: žmogaus klausymo aparatas nustato tiesioginio garso lokacija pagal mažiau nei 1 msek. garso laiko atvykimo skirtumus tarp abiejų ausų.

Mes irgi lokalizuojame garsą pagal garso stiprumo skirtumus tarp vienos ausies ir kitos.

Reiškia kad kuo daugiau reverberacijos (tankių, susiliejusių aidų), tuo sunkiau lokalizuoti garso šaltinį ir atkurti tinkamą įrašo erdvės pojūtį.

Allison‘o Efektas – Kolonėlių konstruktorius Roy‘us Allison‘as pirmas publikavo savo pastebėjimus ir išvadas apie bosinių garsų konstruktyvų ir naikinamąjį sąveikavimą su sienomis, lubomis ir grindimis. Pagal jo tyrinėjimus, kuo daugiau skiriasi bosinio garsiakalbio atstumai nuo tų plokštumų, tuo geriau. Taip atsirado žinoma kolonėlių išdėstymo formuluotė padedanti išsaugoti tikrovišką harmoninę struktūra ir dinamiką: X2 = YZ . X : vidurinis atstumas tarp boso centro ir vienos (nesvarbu kokios) plokštumos (pvz. :grindys). Y : mažasis atstumas (pvz. : šoninė siena). Z : didysis atstumas ( pvz. : už kolonėlių esanti siena).

Reiškia kad tuo pačiu metu tam tikri atsispindėjimai naikina dažnius o kiti juos atstato. Tarkim, jeigu kolonėlė stovi taip, kad bosinio garsiakalbio priekis yra 60 cm. nuo už kolonėlės esančios sienos (mūsų priekinė siena), 143 Hz. (240 cm. ilgio) tiesioginė banga bus faziškai sunaikinta tos sienos atspindžio (60 cm. atgal, 60 cm. vėl į priekį = 120 cm.), bet gali būti atstatyta su šoninės sienos arba grindų atspindžiu.

Taigi, jau dabar galime suvokti, kad kambaryje yra optimalaus kompromiso kolonėlių zonos, kurios išlaiko garso įrašo erdvę, harmoninę struktūrą ir dinamiką. Mūsų uždavinys yra jas atrasti!

Kitą kartą, apie kolonėlių „gerųjų“ zonų paiešką.

Iki geresnio garso. Algirdas.

B.A: Romantiškas audiofilas žino, bet nemoka. :)